Atkurtas istorinis Deltuvos mūšis
1812 m. birželio 28 d. Deltuvos miestelyje (Ukmergės raj.)
įvyko pirmasis Prancūzijos–Rusijos karo mūšis, istorijoje
žinomas kaip Vilkmergės mūšis: puolančios Prancūzijos armijos
avangardo kariai susirėmė su besitraukiančiu Rusijos pirmuoju
pėstininkų korpusu. Šis istorinis įvykis šiemet jau vienuoliktą
kartą atgimė Deltuvos miestelyje susirinkusių žiūrovų akyse.
Mūšis priminė istorinę praeitį ir supažindino žiūrovus su
XIX šimtmečio pradžios karyba. Kareivišką išmonę čia demonstravo
Lietuvos, Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos karo entuziastai,
susibūrę į klubus, pasisiūdinę Napoleono epochos uniformas,
įsigiję ano meto amunicijos ir mėginantys kariauti taip, kaip
buvo kariauta anksčiau. Birželio 29 d. įvykęs Deltuvos mūšis
pakartojo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto ir
Rusijos caro Aleksandro I 1812 metų mūšius.
Mūšį stebėjęs istorikas Arvydas Pociūnas pateikė duomenų,
kad tikrajame Deltuvos mūšyje dalyvavo 21 308 Rusijos armijos
kariai, turėję 96 pabūklus. Jie kovėsi su 44 532 Prancūzijos
armijos kariais, šaudžiusiais iš 92 pabūklų. Per šį mūšį žuvo
115 žmonių, kovojusių abiejose pusėse, 137 buvo sužeisti.
Kaip aiškino istorikas, lietuvių proseneliai 1812 metų kare
kovėsi abiejose – prancūzų ir rusų pusėse. Tarp jų buvo ir
prievarta paimtų, ir savanorių. Komentatorius paaiškino, kad
anų dienų karo sėkmė buvo vertinama ne pagal žuvusiųjų skaičių,
o pagal tai, kiek paimta priešo vėliavų ir pabūklų.
Inscenizuotame mūšyje dalyvavo atkuriamas Lietuvos totorių
bendruomenės IV LDK  priešakinės
sargybos Juzefo Bieliako pulkas. Protėvių mundurų rekonstrukcijos
ėmėsi Kauno ir Vilniaus Lietuvos totorių bendruomenių nariai,
vodovaujami Kauno apskrities totorių bendruomenės pirmininko
Kęstučio Šafranavičiaus. Bendruomenės nariai pasisiūdino šešis
mundurus: tris geltonos spalvos – pirmojo priešakinės sargybos
pulko, kitus tris tamsiai žalios spalvos – Mustafos Achmatovičiaus
pulko. Su tokiais mundurais mūsų protėviai narsiai kovėsi
gausiuose mūšiuose dėl LDK laisvės ir nepriklausomybės ir
dalyvavo T. Kosciuškos sukilime. Labai viliamės, kad ši graži
iniciatyva rekonstruoti Lietuvos totorių karinių junginių
mundurus sulauks reikiamo susidomėjimo bendruomenėje, ypač
tarp Lietuvos totorių jaunimo.
 Dėkojame
Lietuvos totorių karo istorijos klubo entuziastams: klubo
vadovui Kęstučiui Šafranavičiui, nariams - dr. Adui Jakubauskui,
Danieliui Dzenajavičiui, Elminui Jakubauskui, Jonui Ridzvanavičiui
(jaunesniajam), Ernestui Gaidukevičiui.
Renginio iniciatoriai ir dalyviai pabrėžė, kad Lietuvos totorių
dalyvavimas mūšio inscenizacijoje buvo reikšmingas.
„LT“ informacija
Panaudota Daivos Baronienės medžiaga
|
