18 amžiaus pabaigoje Lietuvos-Lenkijos
unija – Žečpospolita – buvo padalinta tarp Rusijos, Prūsijos
ir Austro-Ven¬grijos. Tada, 1795-1807 metais, Kaunas buvo
pasienyje tarp Rusijos imperijos ir Rytų Prūsijos. Dešinysis
Nemuno krantas, pagrindinė miesto dalis, priklausė Rusijai,
o kairysis krantas, kartu su Suvalkija, tapo Prūsijos suverenu.
Tuo laikotarpiu Rusija savo sienoms saugoti
pradėjo organizuoti Kaune pasienio apsaugos kariuomenę. Į
šią kariuomenę ji kvietė ir Lietuvos totorius. Tokiu būdu
iš Trakų ir jų apylinkių į Kauną persikraustė Kalinų, Achmatovičių,
Krinickų ir kai kurios kitos šeimos. Jie įkūrė pirmąją totorių
koloniją Kauno žemėse, kurioje 20 amžiaus pradžioje jau buvo
apie 60 žmonių. Jie tarnavo arba kariuomenėje, arba valstybinėje
tarnyboje, arba dirbo daržuose, perdirbinėjo odas. Mieste
atsirado Didžioji Totorių (I.Kanto), Mažoji Totorių (D.Poškos)
gatvės, o rytiniai miesto vartai pavadinti Totorių vartais.
Viena iš iškiliausių to laikotarpio asmenybių
tarp Kauno totorių buvo hodža Aleksandras Iljasevičius (1848-1925).
Tai buvo turtingas žmogus – turėjo daugiabutį gyvenamą namą
mieste ir dvarą Teodorave (35 km už miesto). Jis vedė Aleksandrą
Bučackaitę, gimusią Vinkšniūpuose, turėjo 6 vaikus (4 dukteris
ir 2 sūnus).
1910 metais A.Iljasevičius miesto savivaldybėje
nupirko 1 ha žemės, kurioje pastatė mažą medinę mečetę, parapijinius
namus – sbornią, o dalį sklypo paskyrė totorių kapinėms -
miziarui. Jis buvo ne tik turtingas, bet ir neeilinė asmenybė,
dosnus žmogus. Neturtingoms totorių šeimoms mečetėje, kaip
sadogą, dalino savo pinigus.
1913 metais jis, pirmasis tarp Kauno totorių,
išvyko piligriminėn kelionėn į visiems pasaulio musulmonams
šventas vietas. Iš Kauno, per Krymo pusiasalį, Juodąja jūra,
Stambulą, jis aplankė Meką ir Mediną. Visus įspūdžius iš šios
kelionės jis aprašė tuščiuose savo rankraštinio chamailo puslapiuose,
o taip pat neužpildytose paraštėse. Grįžęs namo, savo kelionę,
aplankytas vietas, susitikimus su garsiais musulmonų pasaulio
žmonėmis, visas datas jis aprašė savo nepublikuotame rankraštyje.
Jame jis išreiškė ir savo pageidavimą, kad jį palaidotų aprengtą
baltais piligrimo drabužiais – ichramu, kuriais apsirengęs
jis atliko hadžą.
Savo gyvenimo pabaigoje, 1918 metais, jis
išsiskyrė su žmona ir išvažiavo gyventi į Nemėžį, pas savo
vyriausiąją dukterį. 1925 metų gegužės 1 dieną jis tragiškai
žuvo Vilniuje (jį suvažinėjo vežikas) ir buvo palaidotas miziare
prie Nemėžiaus mečetės.
Pirmuoju Kauno mečetės imamu 1910 metais
buvo išrinktas saviškis, vietinis pašto tarnautojas Mykolas
Bazarauskas (1870-1929). Jo padėjėju, mezimu, tapo Ibrahimas
Ambajevas, o Kauno musulmonų bendruomenės pirmininku išrinktas
Jonas Rizvanavičius. Parapija priklausė Tavrijos muftiatui,
kurio centras buvo Simferopolyje (Krymas).
1920 metais likimas lėmė Kaunui tapti tarpukario
Lietuvos sostine. 90-tūkstantinis gubernijos miestas pradėjo
greitai augti ir iki 1939 metų, prieš prasidedant II Pasauliniam
karui, jame gyveno 140 tūkstančių gyventojų. Šiuo laikotarpiu,
po Vilniaus krašto atskyrimo, Lietuvoje gyveno apie 1 tūkstantis
totorių. Pagrindinė jų dalis, apie 650 žmonių, gyveno Raižiuose
ir jų apylinkėse – Butrimonyse, Trakininkuose, Vaitkutiškėse,
Adamonyse, Bazoruose ir kitur. Nedidelė totorių dalis gyveno
Aukštadvaryje, Semeliškėse, Lietuvos šiaurės-rytų dalyje –
Širvintose, Salake ir kt. mažuose miesteliuose.
Po truputį augo Kauno totorių diaspora. Grįžo
pabėgėliai, karo ir civiliai tarnautojai. Apie 1930 metus
Kaune gyveno tokios totorių šeimos: Achmatovičiai, Aleksandravičiai,
Ambajevai, Asanavičiai, Tugan-Baranauskai, Bazarauskai, Bijoševai,
Dzenajavičiai, Gabidullinai, Gembickai, Chaleckai, Iljasevičiai,
Kalinos, Krinickai, Makaveckai, Muchlios, Poltoržickai, Ratkevičiai,
Rajackai, Rizvanavičiai, Teizeriai, Vilčinskai, Jakubauskai,
Janušauskai ir kiti. Iki 1939 metų 5 totoriai buvo aukštųjų
mokyklų studentai ir 7 mokėsi arba baigė aukštąsias technikos
mokyklas. Totorių skaičius mieste pasiekė 150 žmonių, ir jie
sudarė Lietuvos totorių inteligentiją.
Mirus imamui M.Bazarauskui (1929 m.) miesto
totorių bendruomenei iškilo daug organizacinių problemų. Išaiškėjo,
kad sugriuvus Rusijos imperijai, sugriuvo ir Tavrijos muftiatas.
Kauno ir Raižių musulmonų bendruomenės oficialiai neegzistavo
– buvo neregistruotos Lietuvos Teisingumo ministerijoje, jos
egzistavo nuo caro laikų inertiškai. Raižių imamu tuo metu,
nuo 1906 metų iki mirties 1946 metais, su pertrauka I Pasaulinio
karo metu, buvo Adomas Chaleckas, kuris buvo kilęs iš Adamonių
kaimo. Išaiškėjo, kad abi parapijos veikė nelegaliai ir egzistavo
tik dėka Lietuvos valdžios tolerancijos totorių atžvilgiu.
Tuo laikotarpiu Lenkijos valstybėje nuo 1926 me¬tų pradžios
pradėjo veikti Vilniaus muftiatas, kuriame buvo 25 parapijos
ir 19 mečečių. Mūsų parapijos negalėjo prisijungti prie Vilniaus
muftiato, nes abi valstybės nesutarė dėl Vilniaus krašto.
Tokioje situacijoje Kauno musulmonų bendruomenės
pirmininku 1930 metais buvo išrinktas Chalilis Janušauskas
(1876-1935). Tai iškili asmenybė totorių diasporos fone, kurią
reikėtų ypatingai pažymėti. Jis gimė 1876.03.08 Bazorų kaime,
10 km nuo Alytaus. Niežinske (Vitebsko gubernija) jis baigė
klasikinę gimnaziją ir 1898 metais Kijevo karo mokyklą. 10
metų jis tarnavo Tiraspolio miesto pulke. Ten jis kelis kartus
buvo išrinktas karo teismo nariu. 1909 metais buvo pervestas
į Varšuvos Suvorovo kadetų korpusą auklėtojo pareigoms. Šiam
darbui jis ruošėsi specialiai – baigė Aukštuosius pedagoginius
kursus. 1912 metais buvo paaukštintas ir gavo karinį pulkininko
laipsnį. Apdovanotas Šventos Anos II ir II laipsnio ordinais,
Švento Stanislavo II ir III laipsnio ordinais, gavo Romanovų
rūmų valdymo 300 metinių atminimo medalį.
I Pasaulinio karo pabaigoje Ukrainoje, generolo
Denikino armijoje, Chalilis kovojo su bolševikais. Kai Denikino
armija buvo sumušta, 1920 metais jis per Lenkiją grįžo į Lietuvą.
Taip jis atsirado Kaune, kur visiškai nemokėjo lietuvių kalbos
ir todėl savo civilinę karjerą pradėjo kaip laiškų išnešiotojas
pašte. Išmokęs kalbą, kopė karjeros laiptais, ir jau 1926
metais tapo Lietuvos centrinio pašto skyriaus viršininku.
Į pensiją išėjo 1935 metais.
Chalilis vedė totorę Mariją Bazarevską, pulkininko
Juzefo Bazarevskio, Bačkonių dvaro (45 km nuo Kauno) šeimininko,
dukterį. Ji buvo baigusi Sorbonos universitetą Paryžiuje.
Visą savo sąmoningą gyvenimą Ch. Janušauskas
stengėsi pagerinti savo tautiečių gyvenimą ir buitį, padėjo
visiems, kiek galėjo: išauklėjo ir išmokslino daugelį savo
giminaičių.
Pirmas labai svarbus dalykas, kurį Chalilis
įvykdė savo Kauno musulmonų bendruomenės pirmininko pareigose,
tai įteisino (kartu su Rozalija – Adomo Chalecko žmona) abi
musulmonų parapijas Raižiuose ir Kaune. Jie 1930 metais užregistravo
parapijų įstatus Lietuvos Teisingumo ministerijoje. Vėliau
buvo galvojama apie Lietuvos dvasinės musulmonų valdybos įkūrimą.
Bet tai buvo lemta įgyvendinti tik žymiai vėliau – jau 1997
metais.
Chalilis Janušauskas mirė 1938.06.08 po sunkios
ir ilgos ligos. Palaidotas Bazorų miziare. Jo laidotuvės tapo
dideliu įvykiu Lietuvos totorių tarpe. Jį laidojo brolio Aleksandro
Janušausko šeima iš Vaitkutiškių. Gedulingose pamaldose dalyvavo
36 kurandžejai, nuo Vaitkutiškių iki Bazorų (12 km) į paskutinį
kelią jį lydėjo didžiulė vežimų su žmonėmis procesija.
Reikia paminėti, kad jauna atgimusi Lietuvos
valstybė tuo metu vystėsi labai sparčiai. Vystėsi žemės ūkis,
vietinė pramonė, augo ekonominis gyventojų gerbūvis. Greta
su visu tuo vystėsi ir kultūra. Pradėti savo istorijos, tradicijų
tyrimai. 1932 metais sukako 500 metų nuo Didžiojo Lietuvos
kunigaikščio Vytauto mirties (1348-1432). Tais laikais egzistavo
paprotys minėti mirties, o ne gimimo datas, kaip tai daroma
mūsų dienomis. Vytautas Didysis - vienas iš tų kunigaikščių,
kurių valdymo metu (1386-1432) Lietuva tapo viena iš stipriausių
Rytų Europos valstybių, turėdama milžinišką teritoriją. Jo
žygių prie Juodosios jūros metu, jo pastangomis 1396-1398
metais iš tų vietų į Lietuvą pastoviam apgyven¬dinimui atvyko
daugiatūkstantinė totorių diaspora.
Vytautas buvo labai gerbiamas DLK ir tarp
savo tėvynainių, ir tarp totorių, kurie pripažino jį savo
idėjiniu vadu. Jo atminimas įamžintas V.Grybo paminklu, stovinčiu
Kauno miesto centre (1931 m.).
Artėjant garbingai datai 1930 metais Kauno
musulmonų bendruomenės komitetas, kuriam vadovavo Ch.Janušauskas,
kreipėsi į Lietuvos Vyriausybę, prašydamas padėti pastatyti
naują mečetę sostinėje Kaune ir tuo įamžinti Lietuvos didžiojo
kunigaikščio Vytauto Didžiojo atminimą. To laikotarpio Ministrų
tarybos pirmininkas A.Valdemaras priėmė sprendimą padėti totoriams
lėšomis.
Mečetės statybai Kauno totoriai išrinko statybos
komitetą, kuriam vadovavo Chalilis Janušauskas. Jie paskelbė
lėšų rinkimą totorių tarpe. Pinigus aukojo Kauno, Raižių,
Butrimonių, kitų vietovių totoriai, o taip pat totoriai iš
JAV, Vilniaus (kuris tuo metų priklausė Lenkijos valstybei).
Viso buvo surinkta 10 tūkstančių litų. Lietuvos iždas, pasirašius
A.Valdemarui, skyrė 40 tūkstančių litų. Projekto sąmata sudarė
50 tūkst. litų. Mečetę projektavo garsus Lietuvos lenkų kilmės
architektas, gimęs Kėdainiuose, Vaclovas Michnevičius (1862-1947).
Mečetėje buvo tokios patalpos: pagrindinė
salė vyrams 90 m2, balkonas mo¬terims – 45 m2. Prie įėjimo
kairėje pusėje buvo kampelis ritualinėms apeigoms mirusiems.
Ūkinės pagalbinės patalpos ir labai mažas tualetas buvo įrengti
prie įėjimo iš dešinės pusės. Jo, aiškiai, neužteko, nes jame
prieš pamaldas turėjo vykti apsiprausimo ritualas. Greta pagalbinės
patalpos laiptai į balkoną ir minaretą. Nenumatytos patalpos
bibliotekai ir mokyklai religijos mokymui. Bet tai buvo graži,
šiuolaikinė musulmonų mečetė – didžiulė dovana totoriams nuo
Lietuvos valdžios.
Mirus imamui M.Bazarauskui (1929 m.) jo pareigas
Kauno totoriams pradėjo vykdyti mezimas Ibrahimas Ambajevas
(1866-1950). Tai buvo Kazanės totorius, atvažiavęs ir pastoviai
įsikūręs Lietuvoje 19 amžiaus pabaigoje su jauna žmona. Jis
nusipirko prie Kauno, Milikonių kaime (dabar tai gyvenamasis
Šilainių mikrorajonas) žemės gabalą ir mažą namuką. Jiems
gimė 5 vaikai. Vėliau jis apsivedė antrą kartą su Asanavičiūte
(iš Tauciūnų kaimo greta Eišiškių), turėjo su ja dar 7 vaikus.
Taigi, tai buvo neturtinga daugiavaikė totoriška šeima.
Pats Ibrahimas Ambajevas buvo religiškai
išsilavinęs žmogus, skaitė Koraną, gerai žinojo pamaldų tradicijas.
Visus savo vaikus jis mokė religijos. Imamo vaidmenį jis atliko
gerai ir buvo juo de fakto nuo 1929 iki 1937 metų. Tačiau
nesusiklostė jo santykiai su musulmonų bendruomenės komitetu.
Čia savo vaidmenį suvaidino dvi priežastys: kaip Kazanės totorius
jis buvo svetimas, bet ne tai buvo pagrindinė priežastis.
Kita buvo ta, kad mūsų totoriai pagal savo pasaulėžiūrą buvo
valstiečiai vidutiniokai ir nepriėmė Ambajevo, kuris buvo
neturtingas, smulkus miesto amatininkas, o dar turintis daugiavaikę
šeimą, kaip imamo. Deja, tokie buvo to laikmečio papročiai.
Todėl Musulmonų bendruomenės komitetas jį ignoravo ir pradėjo
ieškoti kito imamo mečetei.
I.Ambajevo sūnus su savo šeima gyveno mečetės
sbornioje ir prižiūrėjo jos ūkį. Už tai jis gaudavo gyvenamą
plotą ir 60 litų per mėnesį algos. Pati sbornia – tai mažas
medinis dviejų galų namukas prie mečetės. Viename gale gyveno
Ambajevo šeima, kitame, dideliame kambaryje, buvo musulmonų
bendruomenės susirinkimų salė (sbornia).
1938 metais po Ch.Janušausko mirties Kauno
musulmonų bendruomenės pirmininku buvo išrinktas Samuelis
Vilčinskas (1878-1943). Jis gimė Rumšiškėse (20 km nuo Kauno),
dar carinėje Rusijoje baigė geležinkeliečių mokyklą Vilniuje
ir visą gyvenimą dirbo Lietuvos geležinkeliuose. Į pensiją
išėjo 1936 metais po daugiametės tarnybos Žaslių geležinkelio
stoties viršininku. Taip pat žinoma to meto Kauno musulmonų
bendruomenės komiteto sudėtis. Pirmininkas – S.Vilčinskas,
pavaduotojas J.Dzenajavičius, sekretorius I.Tugan-Baranauskas,
iždininkė – T.Janušauskienė. Pats Samuelis užsiėmė tik ūkine
veikla, susijusia su mečete. Žymius pėdsakus dvasinėje-kultūrinėje
mečetės veikloje paliko jo sūnus – Juozas Vilčinskas (1909-1993).
Jis baigė aukštąją Technikos mokyklą ir dirbo miesto Savivaldybėje,
vadovaujamas žinomo Lietuvos socialdemokrato, 1918 m. Nepriklausomybės
akto signataro, inžinieriaus Stepono Kairio. Jis buvo vedęs
vidurinę Motiejaus Tugan-Baranausko dukterį Eleną. Jis turi
sūnų Aleksą (1939 m.).
Juozas Vilčinskas rinko istorinę-kraštotyrinę
medžiagą apie Lietuvos totorius – rankraštines knygas, nuotraukas,
buities daiktus – visa tai, kas rodo praeitį, papročius, religinius
ritualus. Visos tos veiklos tikslas – įkurti prie mečetės
nedidelį muziejų. Be to, jis surinko knygų apie totorius biblioteką.
1944 metais Juozas su šeima emigravo į Angliją, Londoną, kur
ir pragyveno iki mirties. Ten jis dalyvavo emigrantų-lietuvių
visuomeniniame gyvenime, 10 metų buvo Didžiosios Britanijos
lietuvių sąjungos (DBLS) pirmininku, dalyvavo Anglijos socialdemokratų
judėjime, buvo savaitraščio “Europos lietuvis” redakcijos
nariu, iš naujo surinko knygų apie totorius biblioteką. 1985
metais išleido knygą “Lietuvos socialdemokratija” (lietuvių
kalba).
Visą mečetės archyvą ir savo biblioteka prieš
emigraciją 1944 metais Juozas nuvežė į Raižius ir paslėpė
imamo M.Chalecko namo palėpėje.
Kauno totorių prašymu 1937 metais mečetės
imamu tapo Raižių gyventojas Mustafa Chaleckas (1888-1980).
Caro laikais jis baigė šešių klasių pradinę mokyklą, mokėsi
puikiai, turėjo gražų braižą, rašė be klaidų. Kai 1910 metais
jis nuėjo į karinę tarnybą Rygos pulke – jį paskyrė štabo
raštininku. Šiose pareigose jis atitarnavo visus 4 karinės
tarnybos metus. Po demobilizacijos norėjo likti Rygoje ir
pastoviai ten apsigyventi, bet nugalėjo mažosios tėvynės instinktas,
ir jis grįžo namo, į Raižius.
Praėjus mėnesiui po jo sugrįžimo prasidėjo
I Pasaulinis karas, jį vėl mobilizavo ir jis ilgus 4 metus
praleido karo apkasuose. Dalyvavo caro armijos mūšiuose su
vokiečiais. 1918 metais tiesiai iš apkasų grįžo namo, į naujai
susikūrusią Lietuvos valstybę. Ūkininkavo, mokėsi lietuvių
kalbos ir rašto. Kai buvo išrinktas imamu, M.Chaleckas kiekvieną
penktadienį atvažiuodavo iš Raižių į Kauną ir pravesdavo pamaldas
tarp vietinių totorių. Už šį darbą valdžia jam mokėjo 100
litų per mėnesį.
Pirmą kartą sovietai uždarė mečetę 1941 metų
pradžioje, ir jau tada ji buvo didžia dalimi apiplėšta – išdaužyti
langai, pavogti kilimai, rankraštinis Koranas, baldai. Nuo
minareto buvo nuplėštas skulptoriaus Petro Rimšos darbo Vytauto
Didžiojo bareljefas. Nuo 1941 metų pabaigos iki 1947 metų
pradžios mečetė veikė. Šios apybraižos autorius gerai atsimena
tas pamaldas, kurios dar vyko 1946 metų rudenį.
Tokiu būdu Mustafa Chaleckas buvo Kauno mečetės
imamu nuo 1937 iki 1947 metų – dešimt metų. Vėliau, 1970-80
metais jis buvo imamu vienintelėje tuo metu Lietuvos teritorijoje
veikiančioje Raižių mečetėje, nors iki to laiko Vilnius ir
Vilniaus kraštas buvo įjungti į Lietuvos TSR sudėtį, ir jos
teritorijoje buvo 5 mečetės – prisidėjo Vilniaus, Keturiasdešimties
totorių kaimo ir Nemėžiaus mečetės. Tiesa, viena iš jų, Vilniaus,
iki to laiko jau buvo nugriauta.
Pagal savo prigimtį M.Chaleckas buvo atsargus
žmogus, o ir laikai to reikalavo, ir jis niekam nesakė apie
turimą biblioteką ir dokumentus, kurie buvo jo namo palėpėje.
Po jo mirties žmona išvažiavo gyventi pas vaikus, o visų šių
gėrybių šeimininku tapo Mustafos žmonos giminaitis. Nesuprasdamas
to, kas pateko į jo rankas, vertės, visą šią biblioteką ir
dokumentus jis sudegino prakūroms pečiuje. Deja, mūsų neapleidžia
jausmas, kad panašus likimas ištiko visus dokumentus, civilinės
teisės aktų registracijos knygas ir kt., kurie buvo vedami
Raižių mečetėje nuo 1858 metų, t.y. nuo jos paskutinio gaisro
laikų.
Grįžtame prie mūsų pasakojimo. 1947 m. vasarį
mečetė kaip veikiantys maldos namai buvo uždaryta Tarybų valdžios
antrą kartą, ir kaip tada atrodė, visam laikui. Pirmu laikotarpiu
jos patalpose buvo miesto archyvo sandėlis. Sbornios namelyje
buvo apgyvendinta milicininko šeima.
1949 ar 1950 metais paskutinio musulmonų
bendruomenės pirmininko Juozo Dzenajavičiaus iniciatyva kai
kurie Kauno totoriai susirinko ir pasitarę kreipėsi laišku
į miesto vykdomąjį komitetą, kuriame prašė išgelbėti šį istorinį
paminklą nuo pilno sunaikinimo. Deja, jų prašymas liko be
atsako.
Sovietų Sąjungoje po 1984 metų į valdžią
atėjo ganėtinai jaunas M.Gorbačiovas ir 1986 m. pradėjo valstybės
pertvarką, siekdamas išvesti ją iš ekonominės ir politinės
stagnacijos, izoliacijos nuo pasaulinės pirmaujančių šalių
bendruomenės.
1988 metų kovą Lietuvoje, Vilniuje Mokslų
akademijos salėje susikūrė Lietuvos atkuriamasis judėjimas
“Sąjūdis” (pirmininkas Vyt. Landsbergis). Tų metų ankstyvą
rudenį prie Lietuvos Kultūros fondo (pirmininkas prof. Č.Kudaba),
totorių aktyvo iniciatyva buvo įkurta Lietuvos totorių kultūros
bendrija (pirmininkas Mensaidas Bairaševskis). Buvo įkurti
jos skyriai Kaune, Alytuje, Šven¬čionyse ir kitur. 1990 metų
kovą Kauno Savivaldybėje buvo įregistruota Kauno musulmonų
religinė bendruomenė (pirm. J.Ridzvanavičius).
Tuo metu Lietuvos kultūros ministerija skyrė
per M.K.Čiurlionio muziejų lėšas Kauno mečetės remontui. Vėliau
šiek tiek papildomai lėšų dar skyrė miesto valdžia, Lietuvos
tautinių mažumų departamentas. Kažkiek lėšų surinko aukomis
ir totorių bendruomenė. Mečetė buvo suremontuota ir atiduota
musulmonų religinei bendruomenei. Miesto valdžia faktiškai
gražino (išnuomavo) ir mečetei priklausančią 0,84 ha žemę.
1991 metų liepos 6 prie mečetės įvyko jos
iškilmingo atidarymo mitingas. Mitinge ir pamaldose dalyvavo
daug miesto ir respublikos valdžios atstovų, kai kurie dvasiniai
kitų konfesijų atstovai, Ufos muftijus Talgat Tadžudtin, Maskvos
– Gainutdin, dvasinės Tatarstano valdybos atstovai, imamai
ir svečiai iš Lenkijos ir Baltarusijos, dauguma Kauno, Vilniaus,
Alytaus, Lenkijos ir Baltarusijos totorių. Iškilmingas pamaldas
pravedė Talgat Tadžudtin. Nuo to momento mečetėje prasidėjo
jos šiuolaikinis gyvavimo etapas.
Nuo 1990 iki 2000 metų Kauno musulmonų religinės
bendruomenės pirmininku buvo Kauno technologijos universiteto
docentas Jonas Ridzvanavičius. Jis gimęs 1943 metais, Kauno
politechnikos instituto absolventas. 1971 metais apsigynė
disertaciją, 1997 metais atliko hadžą į Meką. Penktadieninių
pamaldų metu imamo pareigas tuo laikotarpiu atliko kai kurie
arabų šalių studentai. Šiandien Kaune gyvena 260 mūsų Lietuvos
totorių. Dar tiek pat gyvena atvažiavusių po II Pasaulinio
karo musulmonų iš Kaukazo, Kazanės, Krymo, Vidurinės Azijos,
kurie dabar yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Kaune pastoviai
mokosi ne mažiau 200 studentų iš Artimųjų Rytų valstybių ir
trečiojo pasaulio. Be to, netoli Kauno, buvusiame kariniame
miestelyje Rukloje įrengta stovykla pabėgėliams iš Azijos
ir Afrikos, kur dauguma jo kontingento – musulmonai. Visi
jie – tai dabartinės mečetės parapijiečiai. Penktadieniais
ir sekmadieniais, džumos-namazo metu mečetė būna pilna.
Nuo 2000 metų pabaigos mečetės imamu tapo
Islamo koledžo Libane absolventas, mūsų Kauno totorius, I.Ambajevo
proanūkis Romas Jakubauskas. Jis taip pat yra ir Kauno musulmonų
religinės bendruomenės pirmininkas. Tai išsilavinęs, gerai
žinantis užsienio kalbas, šiuolaikinis jaunuolis turintis
autoritetą tarp visų Lietuvos totorių. Jis gerai pažįstamas
su mūsų jaunąja karta: 6 metus iš eilės pravedė vasaros religines
poilsio stovyklas, daugelį iš jų moko religijos. Pastoviai
ir sėkmingai atstovauja Islamą respublikos žiniasklaidoje.
Tai mums suteikia tam tikras viltis.
autorius Romualdas MAKAVECKAS |
