Atgal į pradžią

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės totoriai

Apsigyvenimas

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) su totoriais susidūrė anksti, matomai, jau nuo pat savo susikūrimo XIII amžiuje. Užfiksuoti Lietuvos ryšiai su totoriais kunigaikščių Gedimino, Algirdo laikais. 1380 metais įvykusiame garsiame Kulikovo mūšyje Aukso Ordos chano Mamajaus pusėje turėjo dalyvauti LDK kariai, vadovaujama kunigaikščio Jogailos, tačiau jie atvyko į mūšio lauką pavėlavę. Po šio mūšio LDK prisiglaudė gyventi Mamajaus sūnūs, kurie davė pradžią garsiai kunigaikščių Glinskių giminei.

Tačiau didžiausias masinis totorių apsigyvenimas LDK žemėse įvyko 1397 metais, kai pas kuni¬gaikštį Vytautą atvyko pagalbos prašytis pralaimėjęs tarpusavio vaiduose Aukso Ordos chanas Tochta¬myšas su savo šalininkais. Žinoma, kad jis buvo apgyvendintas Lydos pilyje. Po to iš tarpusavio nesuta¬rimų draskomos Aukso Ordos kėlėsi gyventi į LDK totoriai iki pat XVI amžiaus pradžios. Atvykdavo totoriai į LDK gyventi ir iš Krymo chanato, kuris susikūrė apie 1450 metus. Reikia pasakyti, jog didžiausia ir galingiausia viduramžių pasaulio valstybė – Aukso Orda dėl tarpusavio karų žlugo ir nustojo egzistuoti 1502 metais. Šio žlugimo didžiausi kaltininkai buvo Krymo, Kazanės chanatai bei Maskvos Didžioji Kunigaikštystė. Reikia paminėti, jog LDK buvo dažniausiai Aukso Ordos sąjungi¬ninkė. Paskutinis Aukso Ordos chanas Achmetas po 1502 m. apie dvidešimt metų gyveno Lietuvoje, atrodo, Kaune, ir davė pradžią kelioms totorių kunigaikščių giminėms.

Orientologas R.Neimantas teigia, jog Kaune dabartinio miesto sodo, J.Gruodžio ir D.Poškos gatvių vietose senovėje buvo totorių kaimas. Čia buvo miesto sienos totorių vartai. Beje, šių dviejų gatvių pavadinimai atsirado apie 1930 metus. Iki tol jos vadinosi Totorių didžioji ir Totorių mažoji gatvės.

LDK totoriai iki valstybės padalinimo 1794 m

Apsigyvenę LDK totoriai gaudavo žemės valdas, o už tai turėdavo dalyvauti su savo būriais kariniuose žygiuose nemokamai. Tokia tvarka buvo iki XVII amžiaus pradžios, tačiau vėliau toto¬riai tarnaudavo kariuomenėje, gaudami algas. Reikia pasakyti, jog totoriai visada iki pat XX am¬žiaus mielai tarnaudavo kariuomenėje. Todėl galima sakyti, kad jie dalyvavo visose jungtinės Lietu¬vos-Lenkijos valstybės karinėse kampanijose nuo pat savo atvykimo iki šios valstybės žlugimo 1794 metais. Kažkodėl visi žino apie totorių dalyvavimą Žalgirio mūšyje, tačiau mažai kas kalba apie kitus garsius mūšius, kuriuose visuose jų dalyvaudavo totoriai. Pavyzdžiui, 1605 metų Kirchol¬mo mūšis, 1683 m. mūšis prie Vienos ir t.t.

Viduramžiais baudžiauninkai nekariavo, tai buvo bajorų užsiėmimas. Totoriai gi kariaudavo, todėl jie buvo bajorai. Tačiau jų teisės valstybės valdyme buvo apribotos, todėl jie buvo nevisai pilnateisiai bajorai. Tačiau užtekdavo tik pereiti jiems į krikščionybę, ir jie tapdavo pilnateisiais bajorais. Dažnai jie taip ir darydavo. Matomai, LDK gyveno taip pat totorių belaisviai, kurie neturėjo jokių teisių. Tačiau laikui bėgant visi totoriai suvienodėjo, jų socialinė padėtis išsilygino.V Reikia pasakyti, jog LDK totoriai, būdami musulmonų tikėjimo, netgi viduramžiais nepatyrė ypatingo persekiojimo iš vietinių krikščionių. Žinomi tam tikri bandymai apriboti totorių teises XVII amžiaus pradžioje. 1609 m. liepos 2 d., susirinkusi minia į atlaidus, Trakuose sudegino totorių mečetę. Tačiau toks persekiojimas greitai baigėsi, žymiai didesnė nesantaika buvo tarp katalikų ir reformatorių. Totorius užstodavo karalius ir didžiūnai. Nors žinoma, kad nemažai totorių XVII amžiuje išvyko iš LDK.

Keletas paminėtinų faktų iki valstybės žlugimo.

1672 m. dėl nemokamų algų įvyko totorių maištas žinomas lipkų vardu. Tačiau karalius Janas Sobieskis patraukė maištaujančius totorius į savo pusę, vietoj pinigų išdalino jiems žemės dabarti¬nės Lenkijos teritorijoje Bialostoko ir Liublino vaivadijose. Nuo tada totoriai gyvena Lenkijoje.

Aleksandro Ulano pulkas apie 1730 metus pradėtas vadinti pagal savo vadą ulonais (lenkiškai – ulany). Reiškia, šią lengvosios kavalerijos rūšį į pasaulinę praktiką įvedė LDK totoriai. Tai jų įnašas į karybos istoriją.

Vienas garsiausių totorių generolų buvo Juozapas Beliakas, kurio karjera tęsėsi 1760 – 1794 metais. Buvo sakoma, jog įžymus rusų karvedys A.Suvorovas bijojo susidurti mūšio lauke su Belia¬ku. J.Beliakas mirė T.Kosciuškos sukilimo metu 1794 metais, vadovaudamas sukilimo korpusui.

Paskutiniais Lietuvos-Lenkijos valstybės gyvavimo metais buvo šeši totorių Priešakinės sargy¬bos pulkai, kurie dalyvavo to meto mūšiuose. Visi jie dalyvavo paskutiniame mūšyje, ginant Varšu¬vą nuo rusų puolimo, po kurio sukilimas buvo pralaimėtas, valstybė galutinai padalinta.

Atrodo, kad vienas iš sukilimo vadų - Jokūbas Jasinskis buvo totoriškos kilmės, o pats Tadas Kosciuška buvo totoriško kraujo. Viena jo senelė buvo totorė iš Furs giminės.

LDK totoriai cariniu laikotarpiu 1795-1917 metais

Lietuvos totorių gyvenimas cariniu laikotarpiu 1795-1917 metais aprašytas hab. dr. T.Bairašaus¬kaitės monografijoje „Lietuvos totoriai XIX amžiuje“.

Šiuo laikotarpiu po tam tikrų peripetijų visiems LDK totoriams buvo pripažintos bajorystės teisės. Tuo būdu jie tapo pilnateisiais bajorais, ypatingai po 1863 m., kai totorių padėtis tam tikra prasme tapo netgi privilegijuota.

Cariniu laikotarpiu įvyksta tam tikra pagrindinio totorių užsiėmimo – tarnavimo kariuomenėje transformavimas. Po valstybės padalinimo iš pradžių pradėti formuoti savarankiški totorių – ulonų pulkai. Vienas – carinės Rusijos – Lietuviškas raitasis totorių pulkas, kuris egzistavo iki 1833 m., kai jis buvo galutinai išformuotas. Kitas – Prūsijos kariuomenės sudėtyje.

1812 m. prasidėjus Prancūzijos – Rusijos karui, lenkų aristokratija, siekdama atgauti nepriklau¬somybę, dalyvavo veiksmuose prancūzų pusėje. Buvo organizuotas totorių eskadronas, kuris, daly¬vaudamas karinėse operacijose prancūzų pusėje, baigė karą Paryžiuje.

Po 1833 m. totoriai pradėjo siekti karinės karjeros individualiai. Įdomus faktas – pasirodo, jog I pasaulinio karo išvakarėse Rusijos kariuomenėje tarnavo 18 generolų – LDK totorių (Chalilis Baza¬vevskis, Tamerlanas Beliakas, Konstantinas Biciutka, Juozapas Jakubovskis, Ipolitas Januševskis, Jokūbas Juzefovičius, Konstantinas ir Leonas Kričinskiai, Aleksandras Milkovskis, Abu Taleb Muchlia, Juozapas Pultoržickis, Aleksandras Romanovičius, Steponas Sobolevskis, Motiejus Sulke¬vičius, Aleksandras Talkovskis, Aleksandras ir Jonas Tuhan Baranovskiai, Steponas Vilčinskis). Jų palikuonys ir šiandien gyvena Lietuvoje, Lenkijoje ir Baltarusijoje. O kiek jų buvo žemesniuose ranguose?! Tai rodo tvirtą jų poziciją visuomenėje bei tam tikrą socialinį komfortą.

XIX amžiuje totoriai pradėjo reikštis ne tik karinėje, bet ir kitose srityse, pradėjo masiškai siekti valstybės valdininko karjeros. Carinė administracija juos noriai dėl įvairių priežasčių priiminėjo į tarnybą. Todėl palaipsniui karinė tarnyba nueina į antrą planą ir XX amžiuje ji nevaidina ypatingo vaidmens. Nors mes ir žinom, jog tarpukaryje Vilniuje dar buvo totorių ulonų eskadronas.

Pasirodo, jog tarp totorių visais laikais buvo nemažai neofitų, perėjusių iš musulmonų į kitas religijas.Pasirodo, kad toks procesas vyko nuolat ir ko gero daugiau nei šiais laikais. Tai suprantama, nes šiais laikais nėra reikalo pereidinėti iš vienos religijos į kitą. Tampama paprasčiausiai ateistu. Aš atkreipiau dėmesį į tai, kad daug pavardžių tarp totorių išnyko, bet jos atsirado tarp lietuviškų, lenkiškų šeimų. Tai Smolskiai, Butleriai, Kričinskai ir pan. Tarp totorių garsi buvo Ulanų pavardė. Šiuo metu yra lietuvių - Ulanavičių. Kas tai? Iš kur tokia keista lietuviška pavardė? Iš kur lietuviai – Korsakai, Krinickai, Asanavičiai, Korickai, Kalinos (žiūr. Kauno telefonų knygą)? Šiek tiek neaiškiau su Jakubauskų, Jasinskų, Baranauskų, Jablonskų, Vilčinskų, Bagdanavičių, Janušauskų, Rajeckų, Radlinskų ir kitomis pavardėmis.

Įdomus faktas, – Konstantinas Biciutka buvo totorius iš Minsko, rusų armijos generolas-majoras, žuvo 1916 m. I pasauliniame kare. Jo brolis Motiejus įžymus tapo ne tada, kai perėjo į katalikų tikėjimą, o tada, kai Romoje tapo kardinolu Antoniu! (Pirmas lietuvis kardinolas – Vincentas Sladkevičius?) Jų dėdė Suleimanas Biciutka buvo Minsko mečetės imamas 1855-1896 metais.

Paminėtinas generolas Motiejus Sulkevičius (1865-1920), kuris I pasaulinio karo metu vadovavo divizijai, vėliau korpusui. Po bolševikų perversmo tapo atkuriamos Krymo totorių respublikos ministru pirmininku. Tačiau jo vyriausybė gyvavo neilgai - nuo 1918 m pavasario iki spalio mėn. Jo iniciatyva tuo metu įkuriamas Simferopolio universitetas. Užėmus Krymą bolševikams, M.Sulkevičius išvyksta į Baku, kur užima Azerbaidžano kariuomenės generalinio štabo viršininko pareigas. 1920 m. gegužę nugalėję bolševikai jį suima ir sušaudo.

Sank Peterburgo universiteto profesorius ekonomistas M. Tuhan-Baranovskis turi nuopelnų vystant ekonomikos mokslą, žinoma jo sukurta ekonominių krizių teorija, buvo bolševikų vado V.Lenino ekonominių insinuacijų oponentas.

Po I pasaulinio karo

Po I pasaulinio karo LDK totorių centras tapo Vilnius, kuris tuo metu priklausė Lenkijai. Dalis Vakarų Baltarusijos irgi priklausė Lenkijai. Todėl tarpukaryje Lenkijoje atsidūrė pagrindinė LDK totorių dalis. Vilniuje 1925 m. įsikūrė centrinis religinis organas – muftiatas su muftijum dr. Jokūbu Šinkevičium priešakyje, Totorių kultūros – švietimo draugija, vadovaujama Vilniaus universiteto prof. dr. Stefano Bazarevskio. Jie leido du periodinius leidinius, vieną – kultūrinį, kitą religinį, religinę literatūrą, totorių metraštį. Vilniuje veikė Totorių muziejus. Po karo šį įdirbį perėmė Lenkijos totoriai.

Lietuvoje tarpukariu gyveno apie tūkstantį totorių, kurie buvo apsijungę į Raižių (Alytaus rajone) ir Kauno parapijas. 1933 m., padedant nepriklausomos Lietuvos vyriausybei, buvo pastatyta ir atidaryta nauja mūrinė Kauno mečetė. Tuo metu Kauno musulmonų parapijos pirmininku, Kauno mečetės statybos iniciatorium buvo pulkininkas Chalilis Janušauskas (1876-1938) (LR Seimo nario Vlado Žalnerausko senelio brolis). Vis tik Lietuvos totorių centras buvo Raižių kaime, kur nuo XVI amžiaus stovėjo vis atnaujinama mečetė. Alytaus rajone apie Raižius kompaktiškai gyveno totoriai, kurie turėjo čia savo žemės ūkius. Dar viena mečetė buvo Vinkšniupiuose (Vilkaviškio raj. Bartnininkų sen.). Tačiau prie jos jau nebuvo parapijiečių. Ši mečetė sudegė 1944 m. Čia iki šiol yra senovinės totorių kapinės.

Sunki totorių padėtis buvo Tarybinėje Baltarusijoje.

Po II pasaulinio karo Lietuvos totorių bendruomenė neteko savo inteligentijos, dalis jų žuvo, bet daugiausiai emigravo, išsiblaškė po pasaulį.

Įdomus faktas, - Didžiosios Britanijos Lietuvių sąjungos pirmininku dešimtį metų buvo Juozas Vilčinskas – totorius, emigravęs 1944 m. iš Kauno. Mirė 1992 m. Londone, palaidotas Raižių totorių kapinėse. Jis buvo aktyvus VLIK‘o veikėjas, Lietuvos socialdemokratų partijos išeivijoje vienas iš vadovų, dalyvavo Pasauliniuose Socinterno kongresuose, parašė žinomą knygą „Lietuvos socialdemokratija kovoje dėl krašto nepriklausomybės“. Jo sūnus Aleksas Vilčinskas šiuo metu yra taip pat aktyvus minėtos sąjungos narys, gyvena Londone. Lietuvos prezidentas V.Adamkus apdovanojo jį Gedimino ordinu 2002 metais.

Nedidelė LDK totorių bendruomenė gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, centras – Niujorke, Brukline. Čia yra jų mečetė.

Tarybiniais metais totorių bendruomenei Lietuvoje grėsė visiška asimiliacija ir išnykimas. Pasikeitė gyvenimo sąlygos, neliko kompaktiškai apgyvendintų vietų, totoriai ištirpo tarp miestų gyventojų, sunyko religijos reikšmė ir pan.

Prasidėjus persitvarkymui, 1988 m. įsikūrė Lietuvos totorių kultūros draugija. Šiuo metu yra Vilniaus, Kauno, Alytaus totorių bendruomenės, Lietuvos totorių bendruomenių sąjunga, kurios pirmininku yra dr. Adas Jakubauskas. Leidžiamas mėnraštis „Lietuvos totoriai“, pravedami proginiai renginiai, skirti religinėms šventėms, jubiliejams, pravestos kelios mokslinės praktinės konferencijos totorių tematika, kuriose dalyvavo Lenkijos ir Baltarusijos totoriai, veikia sekmadieninės mokyklos, rengiamos vaikų vasaros stovyklos, palaikomi ryšiai su tautiečiais Lenkijoje, Baltarusijoje. Galima tikėtis, jog totorių bendruomenė Lietuvoje dar išgyvens.

Tačiau Lietuvoje totorių bendruomenė neturi garsiai girdimos inteligentijos, reiškia, su ja galima ypatingai nesiskaityti.

Vilniuje, prie Lukiškių aikštės nuo XVI amžiaus stovėjo totorių mečetė, čia buvo ir kapinės. Mečetė nugriauta, kapinės sunaikintos 1968 m., sklypas užstatytas. Šiuo metu Vilniaus bendruomenė nori atstatyti mečetę. Tačiau Vilniaus savivaldybė (meras A.Zuokas) niekaip nesutinka kompensuoti buvusį totorių sklypą nauju kitoje vietoje, teigia, jog, jeigu jiems reikia, tai gali nusipirkti reikiamą sklypą. Aišku, kas yra p. A.Zuokui tie totoriai, jų buvusi nuosavybė, jų teisės bei nuopelnai, pagaliau ir visa Lietuvos istorija! O praeityje mes žinome Lukiškes, kaip totorių kaimą, kuris tęsėsi nuo Neries iki Vingio parko, iki Žvėryno.

Tokia trumpai yra LDK totorių gyvenimo apžvalga. Suprantama, kad trumpame straipsnyje neįmanoma plačiau apžvelgti tokį platų klausimą. Yra nemažai literatūros. Daug dirba šioje srityje mokslininkai istorikai, ypatingai Lenkijoje, nemažai Baltarusijoje, pastaruoju metu atsirado mokslinių darbų ir Lietuvoje.

autorius Jonas RIDZVANAVIČIUS